DAUGIAU ISTORIJOS DVARO ISTORINIS TYRIMAS XVI a. pirmoje pusėje ši Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pasienio teritorija priklausė didikų Astikų valdomam Suvieko dvarui. Kamariškės istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtos 1583 m., kaip Suvieko dvaro palivarkas, priklausęs ponui Martynui Komorovskiui ir jo žmonai Beatai Kmitaitei (paskutiniojo iš Astikų proanūkei), kurios giminės turtą, kaip kraitį ponas įgijo po vestuvių. Matyt, jis ir buvo Kamariškių dvaro kūrėjas, suteikęs dvarvietei vardą (lenk. Komoryszki). KAMARIŠKIŲ DVARO ISTORIJA XVII a. pabaigoje Suvieką ir Kamariškes paveldėjusi Kotryna Komorovska ištekėjo už Lietuvos Brastos stalininko Pauliaus Zarankos-Horbovskio. Taip per santuoką šie dvarai daugiau kaip šimtmečiui perėjo į Zarankų giminės nuosavybę. XVIII a. pradžioje remdamiesi teisinėmis spragomis, užstatytą Kamariškių dvarą buvo užvaldę Ilūkstės jėzuitai. Bylinėjimasis užtruko bemaž pusę amžiaus, ir nors Zarankoms pavyko susigrąžinti Kamariškes, jie taip ir neišbrido iš skolų. Paskutiniame XVIII a. dešimtmetyje didžiulis Mykolo Zarankos Suvieko dvaras eksdivizinio teismo metu buvo išdalintas kreditoriams (procesas baigtas iki 1801 m.). XIX a. pradžioje Kamariškės atiteko Anykščių teisėjui Antanui Kušelevskiui, vėliau dvarą paveldėjo jo sūnus Liucijanas ir anūkas Juozapas. 1858 m. Kamariškes įsigijo baronas Lotaras Reingoldas fon Brinkenas (1827–1910) su žmona Irena fon Engelhardt (1831–1906). Manoma, kad jie ir buvo istorizmo ir neogotikos bruožais išsiskiriančių dvaro rūmų statytojai. Visgi, jie čia retai lankydavosi – dvarą palikdavo nuomai, o patys gyvendavo Rygoje. 1882 m. Kamariškes įsigijo ponas Viktoras Krauzė, bet jau 1887 m. jis nuskurdo, kad dvarą įkeitė Vilniaus Žemės bankui. 1901 m. Kamariškes su daugiau nei tūkstančio hektarų žemės valda įsigijo iš Mintaujos kilęs baronas Heinrichas Vilhelmas Berndt fon Richteris (1856 – 1936) su žmona Matilda Augusta Dahlvitz (1864 – ?). Tais pat metais jiems gimė sūnus Nikolajus, o 1908 metais dukra Viera.
Richterių laikotarpis siejamas su dvaro suklestėjimu – amžininkų prisiminimai byloja, kad Heinrichas Vilhelmas buvo pasiturintis ir dosnus žmogus gerai mokėjęs samdiniams, keldavęs puotas (ypač per Jonines) ir negailėjęs įsimintinų dovanų, mylėjęs šunis ir žirgus, o dvaras garsėjo jame gamintais karameliniais saldainiais „Karvutė“.
 1940 m. sovietams okupavus Lietuvą, Kamariškes paveldėję Richterių vaikai Nikolajus ir Viera sugebėjo pabėgti. Vykstant karui jie dar buvo sugrįžę į Lietuvą, tačiau 1944 m. jiems neliko nieko kita, kaip tik trauktis į vakarus. Po karo Nikolajus su žmona apsigyveno Vokietijoje, Flensburge, o Viera su vyru – Australijoje, Sidnėjuje, kur turėjo saldumynų parduotuvėlę. Pokariu dvarvietė buvo apiplėšta ir suniokota, joje įsikūrė kolūkis, apgyvendinti naujakuriai. Išskyrus pastatų sienas, Kamariškėse nebeliko nieko, kas primintų senuosius laikus. 2019 metais Kamariškių dvarvietę įsigijo ir ėmė prikėlinėti socialinėmis inovacijomis garsėjanti VŠĮ ,,Įnovatorių slėnio” komanda. Laimėjus projektą ir gavus Islandijos, Norvegijos ir Lichtenšteino paramą, su remėjų, specialistų ir savanorių pagalba pavyko aptvarkyti ir padaryti prieinamą daugybe metų apleistą dvaro parką, išvalyti tvenkinius, teritorijas aplink pagrindinius dvaro statinius, sutvarkyti ir apsaugoti dvaro flygelius. GARSO STUDIJA NAUJA ERA APIE MUS NAUJA ERA PASLAUGOS PASLAUGOS ISTORIJA GARSO STUDIJA EN APIE MUS ISTORIJA

Kamariškių dvarvietė istoriniuose šalitiniuose buvo paminėta 1583 metais, kaip Suvieko dvaro palivarkas, priklausęs ponui Martynui Komorovskiui ir jo žmonai Beatai Kmitaitei, kurios giminės turtą, kaip kraitį ponas įgijo po vestuvių. Tikėtina, kad jis ir buvo Kamariškių dvaro kūrėjas, suteikęs dvarvietei vardą (lenk. Komoryszki).

1634 m. birželį Ukmergės pilies teisme buvo registruotas Jurgio Komorovskio (Martyno sūnaus) testamentas, prieš mirtį surašytas Kamariškių dvare.

Jurgiui priklausę Suvieko, Kumpuolių, Pamūšio ir Radiškio dvarai buvo padalinti šeimos nariams: žmonai Marijonai Sapiegaitei ir sūnums – Jonui, Samueliui ir Elijui Komorovskiams, vėliau pasižymėjusiems karvedžiams kovose prieš maskvėnus ir švedus.

XVII a. antroje pusėje Suvieką ir Kamariškes paveldėjo Jono Komorovskio (~1600–1661) ir Konstancijos Judickos dukra Kotryna, 1684 m. ištekėjusi už Lietuvos Brastos stalininko Pauliaus Zarankos-Horbovskio. Taip per santuoką Suviekas ir Kamariškės daugiau kaip šimtmečiui perėjo į Zarankų giminės nuosavybę.

1696 m. Kotryna Komorovska-Zarankienė Kamariškių dvarą trims metams užstatė Infliantų raikytojui ponui Gothardui Ksaverui Zyberkui, tuo pačiu buvo sudarytas ir dvaro inventorinis aprašas, minimi dvarui priklausę, ir iki šių dienų išlikę Juodenių, Samanių, Ažušilių bei Ulytėlės kaimai.

Paskutiniame XVIII a. dešimtmetyje didžiulis Mykolo Zarankos Suvieko dvaras eksdivizinio teismo metu buvo išdalintas (procesas baigtas dar iki 1801 m.). Pačioje XIX amžiaus pradžioje Kamariškės atiteko Anykščių teisėjui Antanui Kušelevskiui. XIX a. viduryje Kamariškes paveldėjo jo sūnus Liucijanas, vėliau – jo sūnus Juozapas, kuris 1858 m. Kamariškes su maždaug 1125.31 ha žemės pardavė Schödern dvaro (Kuršo g.) savininkui baronui Lotarui Reingoldui von Brinkenui (1827–1910) ir jo žmonai Irenai fon Engelhardt (1831–1906). Tikėtina, kad jis ir buvo istorizmo ir neogotikos bruožais išsiskiriančių Kamariškių dvaro rūmų statytojas. Yra žinoma, kad tuomet dvaras buvo išnuomotas ir jį valdė nuomininkas, savininkai gyveno Rygoje. Dvare gimė jų sūnus Anatolijus (1864-1933), todėl matyt savininkai dvare kartas nuo karto lankydavosi.

1882 metais dvarą įsigijęs ponas Viktoras Krauzė jau 1887 metais taip nuskurdo, kad Kamariškes įkeitė Vilniaus Žemės bankui. buvo sudaryti išsamūs valdos planai, inventorius.

1901 metais Kamariškių dvarą su daugiau nei tūkstančio hektarų žemės valda įsigijo iš Mintaujos kilęs baronas Heinrichas Vilhelmas Berndt fon Richteris (1856 – 1936) su žmona Matilda Augusta Dalvitz (1864-?). Tais pat metais jiems gimė sūnus Nikolajus, o 1908 metais dukra Viera.

Richterių laikotarpis siejamas su dvaro suklestėjimu – amžininkų prisiminimai byloja, kad Heinrichas Vilhelmas buvo pasiturintis ir dosnus žmogus gerai mokėjęs samdiniams, keldavęs puotas (ypač per Jonines) ir negailėjęs įsimintinų dovanų, mylėjęs šunis ir žirgus, o dvaras garsėjo jame gamintais karameliniais saldainiais „Karvutė“.

1936 metais baronas Heinrichas Vilhelmas Berndt fon Richteris mirė, buvo palaidotas netoliese dvaro, miške esančiose kapinaitėse, į kurias kadaise vedė alėja. Pokariu kapinaitės buvo smarkiai nusiaubtos, nuo paminklų buvo nudaužyti kryžiai, tačiau dvarininko ir kelių jo artimųjų paminklai išliko iki šių dienų. 

1940 metais sovietams okupavus Lietuvą, Kamariškes paveldėję Richterių vaikai Nikolajus ir Viera sugebėjo pabėgti į Vokietiją, todėl pirmųjų represijų išvengė. Vykstant karui jie dar buvo sugrįžę į Lietuvą, tačiau 1944 metais dėl artėjančios sovietų kariuomenės neliko nieko kita, kaip tik trauktis į vakarus. Po karo Nikolajus su žmona apsigyveno Vokietijoje, Flensburge, o Viera su vyru – Australijoje, Sidnėjuje, kur turėjo saldumynų parduotuvėlę.

Pokariu dvarvietė buvo apiplėšta ir suniokota, joje įsikūrė kolūkis, apgyvendinti naujakuriai. Išskyrus pastatų sienas, Kamariškėse nebeliko nieko, kas primintų senuosius laikus.

2019 metais Kamariškių dvarvietę įsigijo ir ėmė prikėlinėti socialinėmis inovacijomis garsėjanti VŠĮ ,,Įnovatorių slėnio” komanda. Laimėjus projektą ir gavus Islandijos, Norvegijos ir Lichtenšteino paramą, su remėjų, specialistų ir savanorių pagalba pavyko aptvarkyti ir padaryti prieinamą daugybe metų apleistą dvaro parką, išvalyti tvenkinius, teritorijas aplink pagrindinius dvaro statinius, sutvarkyti ir apsaugoti dvaro flygelius.

Dvaro sode buvo aptiktas raudonojoje knygoje įrašytas Niūriaspalvis Auksavabalis, Raudonpilvės kūmutės, Skiauterėtieji tritonai, todėl dalis dvaro sodo, sąmoningai palikta nevalyta, su medžiais krituoliais, taip išsaugant nykstančių rūšių buveines.

SUSISIEKIME

info@inovatoriuslenis.lt

+370 604 83856

Facebook Instagram